2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Tvora

Tvora juosianti kiemą ne tik atlieka svarbias funkcijas (užstoja nuo kelio dulkių, smalsių akių, saugo namus nuo nekviestų svečių), ji taip pat yra labai svarbus sodo stiliaus akcentas.
Galvodama apie tai kokios tvoros norėčiau susiduriu su keliais iššūkiais. Pirmiausiai tai darna su kaimynais ir mano pačios namu. Nenoriu išsišokti stilistiškai, todėl galvojame apie panašią tvorą kokia yra pas kaimynus. Tik egzistuoja maža problemėlė: kaimynų spalva su mano namo spalvų palete visiškai nedraugauja. Na ir galiausiai, kad ir kas man patiktų ar tiktų, pirmiausiai turiu žiūrėti, jog tai būtų pagal mūsų šeimos kišenę.

Kaimynų tvora
Lietuviai tvorų klausimu santūrūs ir konservatyvūs. Stebėdama aplink Vilnių naujai pastatytų namų tvoras pamačiau keletą tendencijų. Arba tvora vienoda, nuobodi ir iš toli net nepastebėtumei kur randasi varteliai ir vartai, arba priekyje labai puošni, su įmantriais vartais, o šone ištempta viela. Toks „miksas“ byloja du dalykus: arba šeimininkai galvoja tik apie pagrindinį įėjimą ir nesijaudina dėl kitų sodo vietų, arba prabangiai tvorai užbaigti iki galo tiesiog nebepakanka lėšų. Todėl turiu gerai pasiskaičiuoti ir apgalvoti visus variantus, kad taip nenutiktų ir mano atveju.




 
Turiu prisipažinti, kad gražios tvoros, kurią norėčiau nusikopijuoti ir tiktų prie mano namo, gyvai nemačiau. Tad dairiausi po interneto platybes, bandydama tenai prisigaudyti idėjų.
Ne visos matytos tvoros tinka mūsų klimatui, o akmeninės ar cementinės būtų labai brangios. Bet idėjų, kaip galėčiau apjuosti kiemą, prisirinkau apsčiai. Labiausiai užkliuvo gražūs ir išraiškingi varteliai, kurie tiesiog kviečia užeiti į vidų. Žinoma, juos kartu su namu projektavo architektai. Tokiu atveju stilius išlieka vieningas ir vaizdas atrodo įspūdingai.


Šitie varteliai mano mėgstamiausi: paprasti ir žaismingi. Jei statyčiau horizontalią tvorą, tikrai nukopijuočiau šią idėją.



Grįžtu

Turiu prisipažinti, kad namo statybos užsitęsė ilgiau nei tikėjausi. O interjero įrengimas - pats ilgiausias bei brangiausias etapas. Kadangi visa energija buvo skirta įsirengti namo vidų, kiemo ir sodo reikalai buvo apleisti. Tačiau dabar grįžtu prie grožio kūrimo aplink namą lauke. Ir prabėgę dveji metai nepakeitė nuomonės apie tai, kokio sodo norėčiau. Natūralistinio stiliaus dizainas, ekologija ir darna su gamta, nevergavimas sodui - vis dar gyvos svajonės, kurias bandysiu įgyvendinti.

Oslas


2015 m. rugpjūčio 30 d., sekmadienis

Įspūdžiai iš aplinkos dizaino konferencijos "Garden style"

Šį šeštadienį vyko pirmoji aplinkos dizaino konferencija Lietuvoje, kurioje teko ir man sudalyvauti. Įspūdžiai po vakarykštės dienos susigulėjo ir kol neišblėso skubu jais dalintis.
"Įkvėpimo stygius ir žinių alkis paskatino mane organizuoti šį renginį"- konferencijos atidaryme kalbėjo viena iš organizatorių. Būtent tai ir mane atvijo paskutinį vasaros savaitgalį sukinėtis masėje žmonių. Apie trys šimtai dalyvių, iš kurių nemaža dalis profesionalų dirbančių su apželdinimu bei kuriančių grožį kitiems už atlygį rodo, kaip reikia tokių ir panašaus pobūdžio renginių. 




Žinoma, didžiausią įspūdį man paliko Carrie Preston, nes ji kalbėjo apie šiuo metu pasaulyje pačią madingiausią (ir man labiausiai rūpimą) tendenciją - natūralistinį stilių. Nors prieš tai atrodo buvau nemažai skaičiusi bei peržiūrėjusi daugybę darbų, Carrie padėjo sudėlioti taškus ant i ir atsakė į pagrindinius, esminius dalykus. 
Natūralistinis stilius stengiasi iššaukti emociją, jausmą, kad žiūri į natūralų dalyką. Tačiau tai jokiu būdu nėra gamtos atkartojimas. Sodas turi turėti aiškią struktūrą ir pusiausvyrą tarp griežtų žmogaus kurtų linijų bei natūralios gamtos lengvumo. Jis turi būti šeimos, kuri čia gyvena dalimi, bei atspindėti sodo kūrėjo santykį su gamta, pabrėžti jo individualumą.
Carrie pranešimą vertė Rasa Laurinavičienė, pas kurią kaip vėliau sužinojau iš dalyvių veda visi keliai, norintiems auginti daugiametes gėles. Mat Rasa, kaip ji pati prisistatė, yra augalų fanatė. Ji ne tik augina, bet ir juos platina bei turi savo tinklalapį Kitokie augalai.
Vėliau kalbėjusi Sandra Kanapeckaitė tarsi patvirtino mano pamąstymus apie sodo tradicijos Lietuvoje nebuvimą. Pas mus dar tik formuojasi kraštovaizdis, o kuriant savo aplinką remiamasi sodininkyste ir dekoratyvumu. Ta pati situacija visose postkomunistinėse šalyse Rytų Europoje. Nebijoti ir ieškoti savo lietuviško identiteto kvietė ir Sandra, ir kiti konferencijos pranešėjai.
Kraštovaizdžio architektė Vaida Vaitkutė ir botanikė Vilma Gudynienė supažindino su lietuviškais augalais, kurie galėtų augti šiuolaikinėse sodybose. Tiesa, Vaida tik priminė ką augino senovės lietuviai (nes jau domėjausi ir netgi rašiau ta tema), bet Vilmos patirtis iš lietuviškų pievų ir laukų, manau labai pravers, kai kursiu savo natūralistinę pievą. Dirvinė buožainė, didžiagalvė bajorė, paprastas raudonėlis, laukinė morka, vaistinė notra, ilgagalvis dobilas ir dar keletas rūšių augalų, kurie tikrai puošnūs bei drąsiai gali augti kiekvieno iš mūsų kiemuose. Tokiu būdu galime ne tik kurti, bet ir saugoti mūsų biologinę įvairovę.
Vittorio Peretto pasakojo apie savo įkvėpimą kuriant sodus naudoti muzikos motyvus. Iš jo galima pasimokyti, kad į apželdinimą galima ir netgi reikia pažiūrėti iš kito kampo. Būtų orginalu, jei tarkim mezgėja panaudotų mezgimo raštų motyvą sodinant augalus savo sode, susimodeliuotų lauko baldus atspindinčius šią veiklą, pvz. pufas - siūlų kamuoliukas susuktas iš virvės, o dideli virbalai tarnautų kaip augalų atramos.
Ingė Auželienė privertė pamąstyti apie tai, koks gali būti dekoratyvus daržas ir ar tikrai būtina kurti atskirą daržo zoną. Turbūt patogu turėti krapų ir salotų lysveles prie terasos, o žemuogės augančios šalia vaikų sūpynių gali būti mielai nuvalgomos...
Kaip ir visose konferencijose, taip ir šioje skaityti visokie pranešimai: vieni įdomus su charizmatiškais pranešėjais, kiti nors ir informatyvūs, bet nuobodūs, treti pranešėjai tiesiog reklamavosi. Tačiau iš visų buvo ko pasimokyti, todėl apibendrinant galiu teigti, kad pirmas blynas organizatoriams nebuvo prisivilęs, ir iš konferencijos parsinešiau begalę minčių bei idėjų apie savo (po kol kas tik popieriuose) kuriamą sodą.

2015 m. balandžio 18 d., šeštadienis

Sodo planas. II dalis (Medžiai)



Medžiai sode teikia ne tik pavėsį, užuovėją, kuria romantišką parko nuotaiką, slepia neišvaizdžius objektus, bet  ir padeda ženkliai praplėsti sodo erdvę į aukštį.
Kad kiekvienas sodas privalo turėti medžių – niekas nesiginčija, tačiau pagrindinis klausimas kyla: kiek ir kokių. Nedideliame žemės plotelyje, mielas medelis po kelerių metų gali virsti galingu milžinu. Todėl reikėtų pasidomėti kokio dydžio užaugs medžiai, kad sklypas nevirstų džiunglėmis. Tačiau turint pakankamai vietos, nereikėtų apsiriboti vien žemaūgėmis veislėmis ar vaismedžiais ir drąsiai sodinti medžius. Tai ypač svarbu, kai kalbame apie objektų proporcijas: didelis namas greta liaunų medelių žiūrėsis nekaip. 
 
www.medeinesparkai.lt nuotrauka
Medžiai sodinami grupėmis ar pavieniui. Sodinant grupę, reikėtų vengti margumyno ir nesodinti daugiau kaip 3-5 rūšių augalų. Didesnėse grupėse ne mažiau kaip pusę jų turėtų sudaryti vienos rūšies medžiai. Kad grupė atrodytų natūraliai, augalus siūloma išdėstyti netaisyklingai.
Planuojant medžius, labai svarbu atkreipti dėmesį į spygliuočius. Kad vaizdas neatrodytų vienodas ir statiškas per visus metus, spygliuočiai neturėtų sudaryti daugiau kaip 30 procentų visų medžių.

Paskaičiusi rekomendacijas, ilgai sukau galvą kaip ir kokius medžius sodinti numatytoje poilsio zonoje. Kai valėme sklypą statyboms, palikome porą berželių, kurie diktuoja vietą bei kitų medžių pasirinkimą. Kiek teko skaityti, beržus siūloma sodinti grupėmis. Tačiau turėti beržynėlio mes negalime, nes vyras yra alergiškas jų žiedams. Be to, pasakymas, kad beržai su kitais medžiais nedera, niekur nepagrįstas kodėl. O žiūrint į natūralų mišką, berželiai glaudžiasi su kitais medžiais, ypač dažnai draugauja su eglėmis ir pušimis... Todėl nusprendžiau, patarimų sodinti beržus vienarūšėmis grupėmis, nepaisyti.

http://foto.delfi.lt/picture/963175/
Pradžioje reikėjo nuspręsti kokios formos ir dydžio bus poilsio zona. Aišku buvo tik viena, kad ji stilistiškai turi derėti prie namo, tačiau vizijos jokios neturėjau. 
Peržiūrėjau begalę paveiksliukų, sodo planų, ir niekas netiko. Kai į galvą šovė mintis, kad poilsio zona turėtų būti tarsi namo gabalėlis atkirstas ir nukeltas toliau, pasidarė viskas paprasta ir aišku, Net nustebau, kodėl taip ilgai galvojau.

Poilsio zona
Nusprendžiau atkartoti už keliuko esantį miškelį, ir šalia berželių sodinti spygliuočius. Taip pat, labai norėjosi laikytis senųjų tradicijų ir pasirinkti lietuvių ypač mylėtus, sodybose mielai augintus medžius. Iš tokių išsirinkau klevą ir ąžuolą. Ąžuolą todėl, kad tai pats gerbiamiausias medis ir ažuolų populiacija Europoje kasmet mažėja, o klevą dėlto, kad greitai auga ir labai gražiai pasipuošia rudenį.
 
Medžių sodonimo schema numatytoje poilsio zonoje
Kadangi medžiai auga lėtai, o savo sode norisi grožėtis didesniais, planavau juos sodinti dar šį pavasarį.
Pirmiausiai iškilo klausimas dėl žemių: ar toje vietoje, kur sodinsiu medžius, jas pilsime, ir jei pilsime tai kiek galėtumėm uždengti jau augančių medžių kamienus. Beieškodama informacijos, aptikau Aplinkos ministro įsakymą "Dėl želdinių apsaugos vykdant statybų darbus" ir radau: “nepakeisti daugiau kaip 5 cm (virš ar žemiau) natūralaus grunto lygio prie medžio šaknų kaklelio ir iki 2 m atstumu nuo medžio kamieno“. Kadangi rengiant tokius dokumentus remiamasi profesionalų žiniomis, šią informaciją galiu laikyti patikima. 
Nusivyliau, nes tikėjausi, jog galima medžio kamieną iki kokių 10-15 cm užpilti žemėmis...

Sekantis klausimas: iš kur gauti didesnių medžių ir kiek tai kainuotų? Valstybiniai medelynai siūlo mažus sodinukus, nedidelius medelius, o privatūs apskritai, retai kada turi paprastų medžių: beržų, klevų ar liepų. Vienintėlis, kuris prekiauja dideliais medžiais, deja, įsikūręs prie Klaipėdos. 
Dar pavyko rasti E. ir A. Mačių medelyną Kauno raj., kurie gali pasiūlyti didesnių medžių. Pvz. 5-7 metrų aukščio pušelių (150-350 eur), 2,5-3 metrų ąžuoliukų (35 eur). Kadangi mums reikia keturių pušų ir trijų ąžuolų plius transportas, dėl riboto biudžeto, teks šių medžių sodinimą atidėti rudeniui. Beržus ir klevus po 2 metrus, kokius siūlo minėtas medelynas, turi ir Vilniaus miškų urėdija. Tad belstis į Kauną dėl jų, nebūtina.
Tačiau dviejų metrų berželis labai liaunas ir menkas. Norisi didesnio. Tad prieš sodindama, dar užklausiau Geltono karučio kursų organizatorės, gal ji ką žinanti. Gavau atsakymą, jog Lietuvos rinkoje rasti didesnių medžių labai sudėtinga. Ji pasiūlė pabandyti kreiptis į Medeinės parkus.

www.medeinesparkai.lt nuotrauka
Panaršius po internetinę svetainę ir pamačius tokią rimtą techniką su miestų savivaldybių užsakymais, teko suabejoti ar mūsų šeimos biudžetas tiek paneštų. Kainos neskelbiamos, o apie medžių įsigijimą, nieko nerašoma. Tad buvau nusprendusi, jog tai ne mums, tačiau vyras lankėsi statybų parodoje ir ten pamatė Medeinos parkų stendą. Pasikalbėjęs sužinojo, jog galima gauti medžių ir pas juos, o kaina su atvežimu bei pasodinimu 5-7 metrų pušelės siektų apie 400 eurų. 
Valio! Nebereikės belstis į Kauną, ieškoti mašinos ir galvoti kaip tokį medį pasodinti. Beveik už tą pačią kainą, viską galima gauti vietoje.
Aišku, teks išsiaiškinti, kokia tikimybė, jog medis prigis. Kada tinkamas metas jį sodinti, koks būtų biudžetas ir pan. Turėdama šansą, pasodinti visus jau paaugusius medžius, jų sodinimo nebeskaidau. Viską, netik pušis ir ąžuolus, palieku rudeniui. 

Naudota literatūra ir šaltiniai:
Janke P. , Mažas stilingas sodas, 2011, Vilnius;
Ploberger K., Inteligentiško tinginio sodas,  2012, Vilnius;
Sodas ir daržas, 2012, Vilnius.
Aplinkos ministro įsakymas "Dėl želdinių apsaugos vykdant statybų darbus", 2010 Kovas.
Medelynų kainininkai:
http://www.vilmu.lt/im/files/Kainos%281%29.pdf
http://www.medelynas.info/list.htm

2015 m. kovo 4 d., trečiadienis

Žydinti pieva



Kažkada vaikystėje svečiavausi pas gimines, kurie gyveno sename dviejų galų name. Šeimininkai buvo daug ką išlaikę autentiškai, namuose stovėjo ypatingai gražūs senoviniai baldai, o ūkinėje dalyje, tarsi naudojami, kabojo seni įrankiai ir padargai.  Iš to karto liko tik keletas prisiminimų nuotrupų, tačiau labai ryškiai įstrigo reprezentacinė sodo zona. Ten augo du dideli seni  medžiai (berods liepos) bei natūrali žydinti pieva, lygiai tokia pati, kaip prie mano namų esančiame parke. Su laukinėm tulpėm, smilgom „saulės ašarėlėm“, neužmirštuolėm ir kitom lauko gėlėm. Man tai pasirodė labai įdomu ir neįprasta.
Praėjo nemažai laiko nuo to karto, tačiau niekur daugiau tokio dalyko neteko matyti.

www.augalai.info nuotrauka

Apie natūralias žydinčias pievas, kurios specialiai užveisiamos šalia namų, pirmakąrt perskaičiau 
K. Plobergerio inteligentiško tinginio knygoje. Mintis, įsirengti tokią pievą savo sode, mane tiesiog pakerėjo. Nieko nėra gražiau už natūraliai gamtoje augančią lauko gėlę.
Žinoma, teorija visada atrodo geriau už praktiką, bet jei tikėti tuo, kas rašoma apie tokias žydinčias vejas, tai jas nesudėtinga įsirengti patiems. Dirvožemio lyginti nereikia,  tiesiog nurenki didesnius akmenis bei grumstus, nuplėši velėną su viršutiniu humuso sluoksniu  ir pasėji. Sėklų galima prisirinkti iš pievų patiems ar nusipirkti jau paruoštų mišinių. Gėlių pievai skirtose sėklose beveik neturėtų būti žolių, deja, taip retai būna. K. Ploberger taip pat siūlo iš ekologine žemdirbyste besiverčiančio valstiesčio pievos gauti šieno, jį paskleisti ant paruoštos dirvos ir leisti išdžiūti. Sėklos pačios sukris į dirvą ir pamažu ją apželdins. Na, o visai niekur neskubantiems  galima tiesiog leisti paprastai vejai peraugti, vis rečiau pjauti ir po keletos metų, įsiviešpatavus gamtai, turėsite gėlių pievą. 

www.aseja.lt nuotrauka

Tokia pieva labai tinka apželdinti šlaitus, sunkiai pasiekiamas vietas, sodybos pakraščius ar didelius plotus. Pjauti užtenka du - tris kartus per sezoną, nereikia jos nei tręšti, nei lieti.
Tačiau be visų pliusų, tokia veja turi vieną trūkumą - joje nevalia vaikščioti, nes laužomi augalai ir tai trukdo jiems augti.
Lietuviškuose forumuose teko skaityti, kad labai brangi tokios vejos sėklų kaina ir dažniausiai nuogąstaujama, kad po trijų - keturių metų išnyks mišinio žiedai. Kas įdomiausia, radau tik pasąmprotavimus, o žmonių, kurie realiai jau keletą metų turėtų tokią pievą ir galėtų kąnors iš praktikos pasakyti, neaptikau nė vieno. Forume virte virė diskusija apie karves lankoj, todėl susidariau nuomonę, jog lietuviai apie natūralią pievą svarsto tik gyvenantys kaimuose.
Sėklų kainos specialiai neieškojau, ji labiau aktuali turintiems didelius plotus, kai reikia įsigyti ne vieną sėklų pakelį. O dėl žiedų išnykimo, turbūt svarbu nesitikėti, jog vienakąrt pasėjus nereikės nieko daryti. K. Ploberger pažymi, kad dažnai dirvožemis neatitinka pievai palankių sąlygų. Jis yra per daug derlingas, todėl auga žolė ir nustelbia žydinčias gėles, tokiu atveju reikia jį „paprastinti“, nugrėbti nupjautą žolę, pamaišyti dirvą su smėliu ir pan.
Tiesiog reikėtų stebėti pievą ir atsiradus problemoms, jas spręsti. Žinoma, jei rūšių pasikeitimą į būdingą tai vietovei, dirvožemiui ir gamtinėms sąlygoms laikysime problema :)


Naudoti šaltiniai:
Ploberger K., Inteligentiško tinginio sodas, 2012;
Šemelytė R., Vietoj išpuoselėtos vejos - žydinti pieva , 2014.06.06
http://www.delfi.lt/gyvenimas/naujos_formos/vietoj-ispuoseletos-vejos-zydinti-pieva.d?id=64967227#ixzz3PSphCnj0