Semiuosi žinių. II dalis: Žurnalai

Su periodiniais leidiniais buvo paprasčiau nei su knygomis. Nuėjau į prekybos centrą ir paėmiau po vieną, visų tuo metu lentynose gulėjusį žurnalų, nors kiek susijusių su sodu. Į mano rankas pateko: „Sodo spalvos“, „Daržas + Sodas + Namai“, „Savaitė. Namie ir sode“, „Mano sodyba“, „Rasos“, „Sodybos idėjos“, „Sodo kraitė“ ir „Mano svajonių sodyba“.

Žurnalus skaitymui susidėliojau pagal viršelio išvaizdą. Pirmumą, vadovaudamasi tik nuojauta, skyriau tiems, kurie turėtų būti prasčiausi. Ir pirmus tris pataikiau! Vartydama jaučiausi taip, lyg skaityčiau ne sodininkams skirtus leidinius, o sieninius kalendorius. Tokius, kur kasdien nuplėši po lapelį su diena, o kitoje pusėje įvairūs pamąstymai, patarimai ir visokie niekai. Pvz. „Sausis ir liaudies pastebėjimai“, „Sausio mėnesio šventės ir atmintinos dienos“, astrologinis požiūris prognozuojant „Kokie bus 2015 metai“ augalams ir sodams. Taip pat nustebina straipsnis apie eurą, kelionę į Tenerifę, skelbimai apie superkamus automobilius ar parduodamą vaikišką lovytę. Kai aptinku maisto receptų, patarimų apie naminius augalus ar kaip gydytis ligas imbiero, citrinos ir česnako pagalba – nebesikabinėju, jog tai nėra temos, kurių tikiuosi iš sodo žurnalo.

Kai kurie leidiniai priklauso ar yra remiami miestų sodininkų bendrijų. Tad straipsniai apie jų veiklą, gražiausių sodybų rinkimus, ypač be nuotraukų, man visiškai neaktualūs.

Po tokių nusivylimų, atsiverčiu „Sodo spalvas“ ir maloniai nustembu. Užsienio naujienos, kelionė į sodą Lenkijoje be nacionalinių patiekalų ir orų gruodį. Naujausios madų tendencijos, ekoligški sprendimai ir netgi straipsnis apie pievas! Reklamos ir tos susijusios tik su sodu. Įdomus, gražus, naudingas, rimtas leidinys.

Toks pats profesionalus ir kitas, tos pačios leidyklos žurnalas „Sodybos idėjos“. Pagrindinė numerio tema „Pojūčių sodas“ gražiai nuvilnyja per visus likusius straipsnius. Orginalu, įdomu, įtraukia.

„Mano svajonių sodyba“ – brangiausiai kainavęs žurnalas (4,05 eur arba 14 lt). Todėl iš jo, tikėjausi daugiausiai. Redakcijos skiltyje, teigiama, kad jis skirsis nuo kitų leidinių apie interjerą, sodus ir naminius gyvūnus. Tačiau didelio skirtumo neįžvelgiau. Ir netgi matau eilę panašumų su prieš tai skaitytu žurnalu „Mano sodyba“.

Iš aštuonių periodinių leidinių, pusė jų buvo rimti, profesionalūs žurnalai. Kiti, jei nekreipsime dėmesio į papildomus, su sodu nesusijusius dalykus, publikavo tik vieną kitą straipsnį, kuris buvo įdomus ar naudingas. Žinoma, reikia neatmesti, jog aš nieko neišmanau apie sodą ir viskas, kas rašoma, man nauja ir nežinoma. Kažin ką apie tuos straipsnius pasakytų rimtas sodininkas?

Taip pat turiu pastebėti, jog žurnaluose kartojosi temos. Po du kartus skaičiau apie alergiją sukeliančius augalus, valgomas gėles, bulves, sodo apšvietimą, rudbekijas. Bandžiau ieškoti ryšio tarp jų. Galbūt ta pati redakcija, paslėpta reklama ar tas pats žurnalistas. Tačiau jungiančio faktoriaus neradau, todėl nurašau tai atsitiktinumui.

Taigi, periodinių leidinių, sodo tema, gali rasti kiekvienas pagal savo skonį ir poreikius. Mano favoritu, beveik be konkurencijos, šiuo metu tampa žurnalas „Sodo spalvos“. Būtinai nusipirksiu ir kitą jo numerį. O jei patiks ir antras, rimtai pasvarstysiu apie prenumeratą.

Semiuosi žinių. I dalis: Knygos

Apie žemės darbus beveik nieko neišmanau, o gyvendama pas mamą jokios patirties nesukaupiau. Tiesa, abi močiutės labai mėgo sodininkauti, tačiau nors ir gyvenau nedideliame miestelyje, kaip kasamos bulvės, pamačiau tik būdama antro kurso studentė. Didžiausias vasaros košmaras, kurį prisimenu lig šiolei, buvo daržo ravėjimas. Ir ne tik man nuotaika subliukšdavo, kai tekdavo pasiraitoti rankoves ir drožti į daržą. Žemės ūkio darbai nepatiko ir mano mamai. Manau, jog posakis, kad moters gyvenime yra du periodai - jaunystė ir daržininkystė, tikrai teisingas. Tiesa, smagu jį pasakyti pensijinio amžiaus anytai, nes skamba kaip komplimentas, bet kai pradedu taikyti jį sau, pasidaro liūdna.

Kadangi vis dėlto nusprendžiau, jog mūsų šeimai reikia sodo, atėjo metas kaupti žinias.

Visuose dalykuose stengiuosi įžiūrėti teigiamą pusę, todėl tai, jog nieko neišmanau apie sodininkavimą laikau tam tikru pliusu. Tikiuosi, jog manęs nesaistys jokie stereotipai ir nereikės jokių vidinių lūžių, kad galėčiau į viską pažvelgti kitaip.

Išsilavinimo spragoms kamšyti, įsigijau porą knygų ir keletą žurnalų. Taip pat užsiregistravau į sodininkų kursus. Apie kursus papasakosiu vėliau, kai jie įvyks, o dabar pateikiu trumpą reziume apie tai, ką perskaičiau ir sužinojau.

Knygų apie sodą ir daržą – begalė, tad išsirinkti tik dvi, buvo nejuokas. Pirmąją Karl Ploberger „Inteligentiško tinginio sodas“ pasiėmiau dėlto, kad suintrigavo pavadinimas ir antraštė „Kiek kitokia knyga apie sodą“. Antrąją „Sodas ir daržas“, kad būtų pusiausvyra, rinkausi iš lietuvių autorių. Čia taip pat sugundė aprašymas, jog penki ekspertai padės lengvai užsiauginti daržovių, vaisių ir gėlių, tiek pradedančiąjam, tiek įgudusiam sodininkui.

Šviestis pradedu nuo inteligentiško tinginio knygos. Parašyta itin lengvu žaismingu stiliumi, greitai skaitosi. Patarimai pateikti atskirai, daug gražių paveiksliukų.

Pradžioje autorius siūlo susiplanuoti kaip atrodys sodas, kokie bus augalai, kur įrenginėsi poilsio zoną ir pan. Labai patinka patarimas: „Planuokite, jog sodui skirsite nedaug laiko, susidomėjimas ateis savaime.“ Tikras elementorius tokiai nepatyrėlei kaip aš, nes pasakojimas eina žingsnis po žingsnio patariant ką reikėtų atlikti  nuo pat pradžių. Kupina vilčių, kad būtent čia atrasiu kaip sunkiai nedirbti, staiga, atrandu skyrių apie kompostą. Mintis laikyti komposto dėžę, mane nupurto. Kad ir kokia nauda iš to būtų, nenoriu jokio šašo savo kieme! O kai dar paskaitau kiek ten darbo su tuo kompostu... 

Tikėdamasi, jog man to nereikės, verčiu knygą toliau. Ir štai randu padrąsinančių minčių sodą kurti kitaip. K. Ploberger siūlo nepabijoti aplinkinių kritikos ir rinkti idėjas – ypatingas, pašėlusias, nekasdieniškas. Pasirodo yra siūlančių alternatyvų angliškai vejai, tujų gyvatvorei ir alpinariumui... Itin sužavi idėja vietoj žolės užsiveisti laukinių gėlių pievą. Šituo dalyku būtinai pasidomėsiu daugiau.

Besidžiaugdama, kad taikliai pasirinkau knygą, skaitau toliau, kol prieinu daržo temą. Čia mano entuziazmas priblėsta. Vis dėlto dirbti reikės, jei noriu kažką užsiauginti... Susipažįstu su dar vienu neregėtu dalyku, lysvėm-kalvelėm. Besigilindama iš ko ta kalvelė susidaro, suvokiu, jog kompostuoti žemę, autorius siūlė, gėlėms ir dekoratyviniams augalams. Dar labiau nuliūstu, atrodo, kad ekologinis ūkininkavimas be to neįmanomas. Tikėdamasi, jog kaip paprastai įsirengti daržą be kalvelių, rasiu kitoje knygoje, per daug nesigilindama į šią temą, skaitau toliau.

Ir vėl randu bendrų minčių. Šįkart apie tai, ką sode gali veikti vaikai. Pritariu autoriui, kad vaikai svarbiau už bet kokį augalą ir kad jie turi siausti netrukdomi. Verta vaikams suplanuoti žaidimų kampelį, tačiau jie gali žaisti visoje teritorijoje, todėl sode neturi būti nuodingų ar dygliuotų augalų. Labai patiko mintis apie indėnų vigvamą iš gluosnių. Iškart prisiminiau savo vaikystę ir gluosniuose įkurtą „būstą“. Kaip būdavo smagu ten pasislėpus žaisti!

Knygos pabaigoje, K. Ploberger pateikia tokį ale kalendorių, kur surašyta pagal mėnesius, ką reikėtų nuveikti sode. Žadu nusikopijuoti šią idėją ir ateity susikurti savo sodo kalendorių. 

Apibendrinant turiu pasakyti, kad knyga tikrai gera. Sužinojau nemažai naudingų dalykų ir manau, kad daug ką panaudosiu savo sode. 

Toliau sekė lietuvių autorių kūrinys. Turiu prisipažinti, kad šios knygos neperskaičiau visos nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Ir ne dėlto, kad ji būtų sudėtingai parašyta ar sunkiai skaitoma... Ši knyga – tikrų tikriausias žinynas. O retas žmogus skaito enciklopediją nuo A iki Ž. Dažniausiai skaitome apie tai, kas tuo metu labiausiai reikalinga ar įdomu. Tokiu principu, „Sodą ir daržą“, skaičiau ir aš.

Radau nemažai ateity praversiančių naudingų dalykų, ir tokių, kurių nebuvo paminėta anksčiau skaitytoje knygoje. Pvz. kaip apskaičiuoti kiek reikėtų sodinti daržovių, kad užtektų visai šeimai, ar kiek reikėtų užsipilti juodžemio. Taip pat nemaža informacijos susijusios su mūsų įstatymais ir vietine tvarka.

Knyga atspindi tradicinį, tipinį požiūrį į sodą. Čia nėra orginalių, modernių idėjų. Tiesa, man labai patiko, kad autoriai siūlo neiti prieš gamtą, o prisitaikyti prie jos. Tačiau natūralumas čia nėra vertinamas. Pvz. skyrelyje apie žydinčią veją, buvo patarimas nesodinti tokių pievų reprezentacinėse vietose, nes jos „nėra labai išvaizdžios“.

Knyga nebloga, tačiau skirta ne mano tipo auditorijai.