Kažkada vaikystėje svečiavausi pas gimines, kurie
gyveno sename dviejų galų name. Šeimininkai buvo daug ką
išlaikę autentiškai, namuose stovėjo ypatingai gražūs senoviniai baldai, o
ūkinėje dalyje, tarsi naudojami, kabojo seni įrankiai ir padargai. Iš to karto liko tik keletas prisiminimų nuotrupų,
tačiau labai ryškiai įstrigo reprezentacinė sodo zona. Ten augo du dideli
seni medžiai (berods liepos) bei
natūrali žydinti pieva, lygiai tokia pati, kaip prie mano namų esančiame parke.
Su laukinėm tulpėm, smilgom „saulės ašarėlėm“, neužmirštuolėm ir kitom lauko
gėlėm. Man tai pasirodė labai įdomu ir neįprasta.
Praėjo nemažai laiko nuo to karto, tačiau niekur daugiau tokio dalyko neteko matyti.
Praėjo nemažai laiko nuo to karto, tačiau niekur daugiau tokio dalyko neteko matyti.
www.augalai.info nuotrauka |
Apie natūralias žydinčias pievas,
kurios specialiai užveisiamos šalia namų, pirmakąrt perskaičiau
K. Plobergerio
inteligentiško tinginio knygoje. Mintis, įsirengti tokią pievą savo sode, mane
tiesiog pakerėjo. Nieko nėra gražiau už natūraliai gamtoje augančią lauko gėlę.
Žinoma, teorija visada atrodo geriau už praktiką, bet jei tikėti tuo, kas rašoma apie tokias žydinčias vejas,
tai jas nesudėtinga įsirengti patiems. Dirvožemio lyginti nereikia, tiesiog nurenki didesnius akmenis bei
grumstus, nuplėši velėną su viršutiniu humuso sluoksniu ir pasėji. Sėklų galima prisirinkti iš pievų patiems ar nusipirkti jau paruoštų
mišinių. Gėlių pievai skirtose sėklose beveik neturėtų būti žolių, deja, taip
retai būna. K. Ploberger taip pat siūlo iš ekologine žemdirbyste besiverčiančio
valstiesčio pievos gauti šieno, jį paskleisti ant paruoštos dirvos ir leisti
išdžiūti. Sėklos pačios sukris į dirvą ir pamažu ją apželdins. Na, o visai
niekur neskubantiems galima tiesiog
leisti paprastai vejai peraugti, vis rečiau pjauti ir po keletos metų,
įsiviešpatavus gamtai, turėsite gėlių pievą.
www.aseja.lt nuotrauka |
Tokia pieva labai tinka
apželdinti šlaitus, sunkiai pasiekiamas vietas, sodybos pakraščius ar didelius
plotus. Pjauti užtenka du - tris kartus per sezoną, nereikia jos nei tręšti, nei
lieti.
Tačiau be visų pliusų, tokia veja
turi vieną trūkumą - joje nevalia vaikščioti, nes laužomi augalai ir
tai trukdo jiems augti.
Lietuviškuose forumuose teko
skaityti, kad labai brangi tokios vejos sėklų kaina ir dažniausiai
nuogąstaujama, kad po trijų - keturių metų išnyks mišinio žiedai. Kas įdomiausia, radau tik
pasąmprotavimus, o žmonių, kurie realiai jau keletą metų turėtų tokią pievą ir
galėtų kąnors iš praktikos pasakyti, neaptikau nė vieno. Forume virte virė
diskusija apie karves lankoj, todėl susidariau nuomonę, jog lietuviai apie
natūralią pievą svarsto tik gyvenantys kaimuose.
Sėklų kainos specialiai neieškojau, ji labiau aktuali turintiems didelius plotus, kai reikia įsigyti ne vieną sėklų pakelį. O dėl žiedų išnykimo, turbūt svarbu nesitikėti, jog vienakąrt
pasėjus nereikės nieko daryti. K. Ploberger pažymi, kad dažnai
dirvožemis neatitinka pievai palankių sąlygų. Jis yra per daug derlingas, todėl
auga žolė ir nustelbia žydinčias gėles, tokiu atveju reikia jį „paprastinti“,
nugrėbti nupjautą žolę, pamaišyti dirvą su smėliu ir pan.
Tiesiog reikėtų stebėti pievą ir atsiradus problemoms, jas spręsti. Žinoma, jei rūšių pasikeitimą į būdingą tai vietovei, dirvožemiui ir gamtinėms sąlygoms laikysime problema :)
Tiesiog reikėtų stebėti pievą ir atsiradus problemoms, jas spręsti. Žinoma, jei rūšių pasikeitimą į būdingą tai vietovei, dirvožemiui ir gamtinėms sąlygoms laikysime problema :)
Naudoti šaltiniai:
Ploberger
K., Inteligentiško tinginio sodas, 2012;
Šemelytė
R., Vietoj išpuoselėtos vejos - žydinti pieva , 2014.06.06
http://www.delfi.lt/gyvenimas/naujos_formos/vietoj-ispuoseletos-vejos-zydinti-pieva.d?id=64967227#ixzz3PSphCnj0