Žydinti pieva

Kažkada vaikystėje svečiavausi pas gimines, kurie gyveno sename dviejų galų name. Šeimininkai buvo daug ką išlaikę autentiškai, namuose stovėjo ypatingai gražūs senoviniai baldai, o ūkinėje dalyje, tarsi naudojami, kabojo seni įrankiai ir padargai.  Iš to karto liko tik keletas prisiminimų nuotrupų, tačiau labai ryškiai įstrigo reprezentacinė sodo zona. Ten augo du dideli seni  medžiai (berods liepos) bei natūrali žydinti pieva, lygiai tokia pati, kaip prie mano namų esančiame parke. Su laukinėm tulpėm, smilgom „saulės ašarėlėm“, neužmirštuolėm ir kitom lauko gėlėm. Man tai pasirodė labai įdomu ir neįprasta.
Praėjo nemažai laiko nuo to karto, tačiau niekur daugiau tokio dalyko neteko matyti.

www.augalai.info nuotrauka

Apie natūralias žydinčias pievas, kurios specialiai užveisiamos šalia namų, pirmakąrt perskaičiau 

K. Plobergerio inteligentiško tinginio knygoje. Mintis, įsirengti tokią pievą savo sode, mane tiesiog pakerėjo. Nieko nėra gražiau už natūraliai gamtoje augančią lauko gėlę.

Žinoma, teorija visada atrodo geriau už praktiką, bet jei tikėti tuo, kas rašoma apie tokias žydinčias vejas, tai jas nesudėtinga įsirengti patiems. Dirvožemio lyginti nereikia,  tiesiog nurenki didesnius akmenis bei grumstus, nuplėši velėną su viršutiniu humuso sluoksniu  ir pasėji. Sėklų galima prisirinkti iš pievų patiems ar nusipirkti jau paruoštų mišinių. Gėlių pievai skirtose sėklose beveik neturėtų būti žolių, deja, taip retai būna. K. Ploberger taip pat siūlo iš ekologine žemdirbyste besiverčiančio valstiesčio pievos gauti šieno, jį paskleisti ant paruoštos dirvos ir leisti išdžiūti. Sėklos pačios sukris į dirvą ir pamažu ją apželdins. Na, o visai niekur neskubantiems  galima tiesiog leisti paprastai vejai peraugti, vis rečiau pjauti ir po keletos metų, įsiviešpatavus gamtai, turėsite gėlių pievą. 

www.aseja.lt nuotrauka

Tokia pieva labai tinka apželdinti šlaitus, sunkiai pasiekiamas vietas, sodybos pakraščius ar didelius plotus. Pjauti užtenka du - tris kartus per sezoną, nereikia jos nei tręšti, nei lieti.

Tačiau be visų pliusų, tokia veja turi vieną trūkumą - joje nevalia vaikščioti, nes laužomi augalai ir tai trukdo jiems augti.

Lietuviškuose forumuose teko skaityti, kad labai brangi tokios vejos sėklų kaina ir dažniausiai nuogąstaujama, kad po trijų - keturių metų išnyks mišinio žiedai. Kas įdomiausia, radau tik pasąmprotavimus, o žmonių, kurie realiai jau keletą metų turėtų tokią pievą ir galėtų kąnors iš praktikos pasakyti, neaptikau nė vieno. Forume virte virė diskusija apie karves lankoj, todėl susidariau nuomonę, jog lietuviai apie natūralią pievą svarsto tik gyvenantys kaimuose.

Sėklų kainos specialiai neieškojau, ji labiau aktuali turintiems didelius plotus, kai reikia įsigyti ne vieną sėklų pakelį. O dėl žiedų išnykimo, turbūt svarbu nesitikėti, jog vienakąrt pasėjus nereikės nieko daryti. K. Ploberger pažymi, kad dažnai dirvožemis neatitinka pievai palankių sąlygų. Jis yra per daug derlingas, todėl auga žolė ir nustelbia žydinčias gėles, tokiu atveju reikia jį „paprastinti“, nugrėbti nupjautą žolę, pamaišyti dirvą su smėliu ir pan.
Tiesiog reikėtų stebėti pievą ir atsiradus problemoms, jas spręsti. Žinoma, jei rūšių pasikeitimą į būdingą tai vietovei, dirvožemiui ir gamtinėms sąlygoms laikysime problema :)

Naudoti šaltiniai:

Ploberger K., Inteligentiško tinginio sodas, 2012;

Šemelytė R., Vietoj išpuoselėtos vejos - žydinti pieva , 2014.06.06

http://www.delfi.lt/gyvenimas/naujos_formos/vietoj-ispuoseletos-vejos-zydinti-pieva.d?id=64967227#ixzz3PSphCnj0