2015 m. rugpjūčio 30 d., sekmadienis

Įspūdžiai iš aplinkos dizaino konferencijos "Garden style"

Šį šeštadienį vyko pirmoji aplinkos dizaino konferencija Lietuvoje, kurioje teko ir man sudalyvauti. Įspūdžiai po vakarykštės dienos susigulėjo ir kol neišblėso skubu jais dalintis.
"Įkvėpimo stygius ir žinių alkis paskatino mane organizuoti šį renginį"- konferencijos atidaryme kalbėjo viena iš organizatorių. Būtent tai ir mane atvijo paskutinį vasaros savaitgalį sukinėtis masėje žmonių. Apie trys šimtai dalyvių, iš kurių nemaža dalis profesionalų dirbančių su apželdinimu bei kuriančių grožį kitiems už atlygį rodo, kaip reikia tokių ir panašaus pobūdžio renginių. 




Žinoma, didžiausią įspūdį man paliko Carrie Preston, nes ji kalbėjo apie šiuo metu pasaulyje pačią madingiausią (ir man labiausiai rūpimą) tendenciją - natūralistinį stilių. Nors prieš tai atrodo buvau nemažai skaičiusi bei peržiūrėjusi daugybę darbų, Carrie padėjo sudėlioti taškus ant i ir atsakė į pagrindinius, esminius dalykus. 
Natūralistinis stilius stengiasi iššaukti emociją, jausmą, kad žiūri į natūralų dalyką. Tačiau tai jokiu būdu nėra gamtos atkartojimas. Sodas turi turėti aiškią struktūrą ir pusiausvyrą tarp griežtų žmogaus kurtų linijų bei natūralios gamtos lengvumo. Jis turi būti šeimos, kuri čia gyvena dalimi, bei atspindėti sodo kūrėjo santykį su gamta, pabrėžti jo individualumą.
Carrie pranešimą vertė Rasa Laurinavičienė, pas kurią kaip vėliau sužinojau iš dalyvių veda visi keliai, norintiems auginti daugiametes gėles. Mat Rasa, kaip ji pati prisistatė, yra augalų fanatė. Ji ne tik augina, bet ir juos platina bei turi savo tinklalapį Kitokie augalai.
Vėliau kalbėjusi Sandra Kanapeckaitė tarsi patvirtino mano pamąstymus apie sodo tradicijos Lietuvoje nebuvimą. Pas mus dar tik formuojasi kraštovaizdis, o kuriant savo aplinką remiamasi sodininkyste ir dekoratyvumu. Ta pati situacija visose postkomunistinėse šalyse Rytų Europoje. Nebijoti ir ieškoti savo lietuviško identiteto kvietė ir Sandra, ir kiti konferencijos pranešėjai.
Kraštovaizdžio architektė Vaida Vaitkutė ir botanikė Vilma Gudynienė supažindino su lietuviškais augalais, kurie galėtų augti šiuolaikinėse sodybose. Tiesa, Vaida tik priminė ką augino senovės lietuviai (nes jau domėjausi ir netgi rašiau ta tema), bet Vilmos patirtis iš lietuviškų pievų ir laukų, manau labai pravers, kai kursiu savo natūralistinę pievą. Dirvinė buožainė, didžiagalvė bajorė, paprastas raudonėlis, laukinė morka, vaistinė notra, ilgagalvis dobilas ir dar keletas rūšių augalų, kurie tikrai puošnūs bei drąsiai gali augti kiekvieno iš mūsų kiemuose. Tokiu būdu galime ne tik kurti, bet ir saugoti mūsų biologinę įvairovę.
Vittorio Peretto pasakojo apie savo įkvėpimą kuriant sodus naudoti muzikos motyvus. Iš jo galima pasimokyti, kad į apželdinimą galima ir netgi reikia pažiūrėti iš kito kampo. Būtų orginalu, jei tarkim mezgėja panaudotų mezgimo raštų motyvą sodinant augalus savo sode, susimodeliuotų lauko baldus atspindinčius šią veiklą, pvz. pufas - siūlų kamuoliukas susuktas iš virvės, o dideli virbalai tarnautų kaip augalų atramos.
Ingė Auželienė privertė pamąstyti apie tai, koks gali būti dekoratyvus daržas ir ar tikrai būtina kurti atskirą daržo zoną. Turbūt patogu turėti krapų ir salotų lysveles prie terasos, o žemuogės augančios šalia vaikų sūpynių gali būti mielai nuvalgomos...
Kaip ir visose konferencijose, taip ir šioje skaityti visokie pranešimai: vieni įdomus su charizmatiškais pranešėjais, kiti nors ir informatyvūs, bet nuobodūs, treti pranešėjai tiesiog reklamavosi. Tačiau iš visų buvo ko pasimokyti, todėl apibendrinant galiu teigti, kad pirmas blynas organizatoriams nebuvo prisivilęs, ir iš konferencijos parsinešiau begalę minčių bei idėjų apie savo (po kol kas tik popieriuose) kuriamą sodą.